Taigi pirmasis etapas įvyko Šiaurės Rytų Lietuvoje. Trijų dienų žygį pradėjome Turmante, baigėme Lukštuose. Žygio formatas - ėjimas su visais daiktais, be lydinčio automobilio.
Pirmoji diena. Traukinys į Turmantą 5:45, taigi, stotyje susitinkame 5:30. Daugelio bendražygių buvau nemačiusi (ar bent jau nekeliavusi) apie porą metų. Keistas jausmas, atėjus į stotį, juos susitikti ir pasisveikinti kaip su vakar matytu kolega - "tai labas". Nei apkabinimų, nei bučkių, nei rankų paspaudimų. Tvarkingai susėdę į traukinį, kaip reikalauja aplinkybės, laikomės socialinės distancijos. Pasidaliname bendrą grupės maistą: kas makaronus neš, kas grikius, o kas prieskonius. Kelionė trunka beveik dvi su puse valandos, tačiau neprailgsta. Grupė nedidelė, bet išties smagi.
Atvykę į Turmantą, susitinkame su prisijungusiais panevėžiečiais, įsiamžiname prie geležinkelio stoties ir pradedame žygį. Šiek tiek lynoja, tačiau ėjimui toks lietutis netrukdo. Pirmosios dienos maršrutas labiausiai kalvotas, o ir matomi vaizdai tiesiog žavi.
Kaip sakoma, geriausi dalykai įvyksta netikėtai. Tokiame "laukiniame" žygyje neplanavau gauti šiltų pietų. Ir vis dėlto netoli Zarasų randame kavinę, kurioje sočiai ir šiltai pavalgome.
Pirmosios dienos žygį baigiame Stel̃mužės kaime. Vieni krenta ilsėtis, kiti - ieškoti nakvynei vietos, treti - pasisemti geriamo vandens. Galiausiai vėl visi susirinkę į vieną krūvą, patraukiame link nakvynės vietos ir įsikuriame tarp medžių ant pievelės.
Saugiai užsikūrę laužą, vakarienei išsiverdame grikių. Džiaugiamės, kad nebelyja, nes nebūtų smagu prie laužo sėdėti.
Antroji diena. Pusryčiams lęšiai, tuo tarpu vakarienei nesuvalgytus grikius atiduodame vietinei močiutei. Prieš išeidami į žygį, pirmiausia aplankome "must see" objektą Stel̃mužės ąžuolą.
Pasirodo, nakvojome praktiškai po juo, tik tamsoje to nematėme. Pasidarome keletą nuotraukų prie ąžuolo, atsisveikiname su "nusirašančia" šeima ir išeiname. Iš keturiolikos žygeivių lieka vienuolika. Antrąją dieną nelyja, tačiau apsiniaukę. Vaizdai skiriasi nuo pirmosios dienos, nebėra kalvų. Dar prieš žygį Gerimantas pasiūlė mintį uždegti žvakutę kurio nors kaimelio kapinėse. Kadangi Vėlinių savaitgalis, vienose iš pakeliui esančių kapinių uždegame žvakutes ant apleistų kapų. Graži iniciatyva.
 |
| Reikia pereiti vandenį |
Atėjus pietų metui, vieni nori stoti pietauti gražioje vietoje miške, kiti - paeiti 500 metrų iki kaimo. Juokas juokais, tačiau papietavę miške, už tų 500 metrų jokio kaimo neradome... Na, gal tik kokio vieno pastato pamatus.
Man antroji diena gerokai sunkesnė už pirmąją. Imu gerokai atsilikti nuo bendražygių. Pradedu svarstyti, kam skambinti, kad atvažiuotų manęs pasiimti. Mamai? Ne, ji neras. Geriau draugui. Pasivijusi pailsėti sustojusius kolegas, užsimenu, kad noriu "nusirašyti". Sabina palengvina man kuprinę, paimdama bendro grupės maisto dalį. Lyg tarp kitko, vieno bendražygių paklausiu ar man kviesti draugą. Sako nekviesti. Sunkiai, bet einu toliau.
Vos sutemus, imame dairytis nakvynės vietos. Sustojame šalia kelio ant pievos, jau lyg ir norėtume kurtis, tačiau aplink nėra vandens. Už kelių šimtų metrų matome sodybą, todėl visi bendrai nusprendžiame stovyklavietę kurtis arčiau sodybos, nes, tikėtina, ten gausime vandens. Čia neapsieiname be nuotykių. Dalius su Sigute eina į sodybą prašyti vandens, mes netoliese miškelyje sugriuvę ant žemės laukiame. Grįžta jie su vandeniu, tačiau ir gerokai išbarti. Kadangi sodyboje nedega šviesos, jie pasibeldę į duris, išgąsdina šeimininką. Sakė, piktas dėdė, bet vandens pasisemti leido.
Vakarienei ryžiai ir prie laužo padaryta išvada, kad namie tokio skanaus maisto, kaip žygiuose, neįmanoma pasigaminti.
Jau kaip ir norėtųsi eiti į palapinę, bet vis atbaido mintis, kad atsitraukus nuo laužo, kaipmat sušalsiu. Ne tik žygiuose, bet ir kituose kontekstuose, yra žmonių, kurie paklausia ar lauke šalta ir tik po to supranta, kad neverta manęs tokio klausimo klausti.
Trečioji diena. Girdžiu, kad stovyklavietėje jau vyksta veiksmas, tačiau taip nevilioja rabždintis iš šilto miegmaišio. Galų gale, išlindus iš palapinės, nesinori nei kalbėti, nei valgyti. Bet pusryčiai skanūs, negaliu skųstis. Makaronai. Po truputį "įsijungiu".
Daug kas sako, kad pirmoji diena buvo sunkiausia. O man kaip tik pirmoji lengviausia, antroji sunkiausia, trečioji - vidutiniška. Įveikus tą sunkiąją antrąją dieną, trečioji prasideda pakankamai lengvai. Stengiuosi nekreipti dėmesio į skaudančius raumenis, nes juos tereikia išvaikščioti. Kol einame keliukais, galvoju, kad galėtume visus 26 kilometrus taip ir eiti. Iki pietų einu ganėtinai lengvai, tačiau papietavus "išsijungiu" ir paskutiniai 13-15 kilometrų tampa išbandymu. Motyvuoja mintis, kad nebereikės statytis palapinės, o ilga kelionė autobusu leis pailsėti. Paskutinė maždaug 10 kilometrų atkarpa yra asfaltu. Einu visiškai viena, tačiau tas manęs nei kiek netrikdo. Turiu laiko pasimėgauti tyla ir pabūti su savimi.
Paskutinioji diena dar kitokia nei pirmosios dvi, nes lepina saulutė ir matome dar kitokias gamtos spalvas.
Kertame kampus per pelkes ir brūzgynus. Kadangi "Kertam kampą" ir "visureigiai" yra "vieno kraujo" žygeiviai, nenuostabu, kad su kuriais beeitum, žygis vis tiek bus "visureigiškas". Batai ir kelnės dumblini tapo jau pirmąją dieną.
Žygį baigiame Lukštų kaime prie parduotuvės. Sulaukę vieni kitų ir autobusiuko, bei palikę vieną Tadą žygiuoti toliau, išriedame namo.
Galbūt kai kurios kūno vietos ir pyksta, kad priverčiau skaudėti, tačiau emociškai žygis buvo nuostabus.
 |
| Žygis baigtas |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.