Graikija

 Gegužės 14. Pirma diena. 

Skrydis Vilnius - Atėnai vakare, tad apie 17:30 pradedame rinktis oro uoste. Visos tos pirmos dienos tokios - susipažįstame, atvykstame, įsikuriame. Kol susitvarkome visus reikalus nuo bagažo atsiėmimo iki atvykimo į viešbutį, štai ir pusė dviejų nakties. Gero poilsio visiems, lai nuotykiai prasideda rytoj!

Gegužės 15. Antra diena.

Na ką, sveiki atvykę į vasarą!

Pastatų gausa. Štai koks pirmasis (ir antrasis) įspūdis apie Atėnus. Visas miestas, kiek teko matyti, užstatytas, aplink vien parduotuvės ir kavinės. Tiesa, siauros jaukios gatvelės su kavinėmis palieka puikų įspūdį. Ypač įspūdingai atrodo vieno tinklo kavinukės, sujungtos viena tematika.

"Little Kook" kavinės

Pirmasis dienos tikslas - Akropolis. Na, varnelė tokiai žymiai vietai uždėta, bet ar tai kažkas įspūdingo, nepasakyčiau. Griuvėsiai, nuo kurių atsiveria puiki miesto panorama, ir tiek. Būsiu nepopuliari, bet tai jau ne pirmas "wow" objektas, pritraukiantis tūkstančius turistų, kuris nepalieka išskirtinio įspūdžio. Dar spėjame prisiplakti prie lietuvių grupės ir paklausyti gido pasakojimo. 

Pabaigę trumpą kelių valandų viešnagę, išjudame link Delfų miesto. Iki jo daugiau kaip dvi valandos kelio taigi sustojame papietauti mažame pakeliui esančiame Arachova miestelyje. Pietūs sotūs ir skanūs, miestelis jaukus savo siauromis gatvelėmis ir gražiais pastatais. Visai netoli Delfų dar trumpam sustojame apžiūrėti Atėnės šventyklos griuvėsių. Jei Atėnuose gyvenome naujame gražiame viešbutyje, tai Delfų viešbutis dvelkia senatve. Jis nėra blogas, įdomus potyris.

Gegužės 16. Trečia diena.
Šiandien laukia ilga, apie 5 valandas truksianti kelionė į šalies šiaurės vakarus, Vikos nacionalinį parką. Vos išvykę stojame Delfų miesto griuvėsiuose ir muziejuje. Jeigu vakar šiuolaikinis miestas nepaliko jokio įspūdžio, tai po griuvėsius galėčiau vaikščioti ir vaikščioti. 

Delfų miesto griuvėsiai

Ilgą laiką važiuojame serpantinais palei Korinto įlanką. Vaizdai tiesiog keri. Ima miegas, tačiau juk negali miegoti, kai pro langus matai pasakišką peizažą. Stojame pietauti įlankos pakrantėje. Oras vasariškas, pučia malonus vėjelis.

Sparčiai artėjant link tikslo - Mikro Papigo kaimo - važiuojame bene įspūdingiausiu mano kada nors matytu serpantinu. Jaučiuosi labai nejaukiai, tačiau stengiuosi daugiau mėgautis tuo, ką matau pro langus, nei bijoti. Ilgai kylame, tada nusileidžiame į pačią apačią ir vėl ilgai kylame, kol galiausiai pasiekiame kelionės tikslą.

Įsikuriame viešbutyje, apie kurį šiek tiek vėliau, ir išeiname pasivaikščioti uolomis ir išsimaudyti tarp jų susidariusiuose baseinėliuose. 

Kas maudosi, sako, kad vanduo šiltas. O vaizdai ir vėl įspūdingi. Uolos atrodo kaip specialiai sumontuotos, tačiau visgi pasistengė pati motulė gamta.

Viešbutis. Wow. Trečias kelionės viešbutis ir visi trys absoliučiai skirtingi. Tiesą sakant, visas Mikro Papigo miestelis pastatytas iš akmenų, mūsų viešbutis - ne išimtis.

Viešbutis

 Tačiau išorė ir vidus visiškai nekoreliuoja. Vidus dvelkia autentika, daug dekoracijų, vonios detalės varinės, netgi savotiškas kvapas įdomiai nuteikia.

Gegužės 17. Ketvirta diena.

Po ilgo važiavimo pirmosiomis dienomis, raumenys pagaliau gauna krūvio. Kalnuose kylame 900 metrų iki namelio. Jau kildami mėgaujamės pasakiškais vaizdais, tačiau užlipę iki namelio kitoje kalno pusėje pamatome dar vieną užburiantį vaizdą - apačioje tyvuliuojantį kalnų ežerą. 

Per valandą laiko patiriame saulę, vėją, krušą, lietų, griaustinį ir žaibą. Netingintys leidžiasi iki ežero (vyriškoji kompanija), likę medituoja viršuje arba patraukia atgal į kaimelį, kuriame gyvename. Laukiame nuo ežero grįžtančių vyrų, tačiau man darosi šalta ir nusprendžiu viena leistis žemyn. Kuo daugiau leidžiuosi, tuo oras gerėja, tačiau vis labiau artėjant finišui, vėl ima lyti. Pradžioje mėgaujuosi lengvu lietučiu ir gaiva, tačiau jam gerokai įsismarkavus, į viešbutį grįžtu kiaurai šlapia. Mintyse užjaučiu bendražygius, kurie leidžiasi pliaupiant stipriam lietui.

Artėja vakaras, diena buvo labai graži su daug nepamirštamų vaizdų.

Gegužės 18. Penkta diena.

Be proto sunki ir nualinusi diena. 

Šiandien į žygį išsiruošiame 7 valandą ryto. Viešbutyje nepusryčiaujame, šeimininkai sudėjo pusryčius išsinešimui.

Pirmoji žygio dalis - tas pats maršrutas iki namelio, pakilimas 900 metrų. Toliau leidžiamės iki ežero, pakilimai, nusileidimai lydi visą kelią. Gana ilgai einame sniegu. Jis negilus, tačiau šlapias.

Vėliau maršrutą keičia akmenys. Jais einame išties labai ilgai. Tas ilgas ėjimas akmenimis labiausiai ir atmuša kojas. Skirtingai nei vakar, šįkart laimime lenktynes su lietumi.

Po 10 valandų ėjimo pasiekiame tikslą - Tsepelovo kaimą, kuriame ir nakvosime. Pereiname kone visą kaimą, visi vos paeidami, nebėra jėgų stoti fotografuoti, norisi kuo greičiau pasiekti viešbutį. Bet kaimukas neapsakomo grožio. Kaip ir ankstesniame mūsų kaime Mikro Papige, viskas iš akmenų, tačiau šis gerokai didesnis ir dar įspūdingesnis.

Gegužės 19. Šešta diena.

Šiandien gauname daugiau poilsio, pusryčiai tik 9 valandą, į žygį išeiname apie 10 (kai vakar tokiu metu jau beveik viršūnėje buvome). Išėję iš kaimo turime nedidelį pakilimą (270 metrų), po poros valandų pasiekiame Kapesovo kaimą, kuriame stojame išgerti kavos vaizdingame kraštovaizdyje. Toliau laukia dviejų valandų nusileidimas iki Vikos tarpeklio. Visą laiką einame mišku, todėl oras pavėsyje išties malonus.

Leidžiamės į Vikos tarpeklį

Tarpeklis išdžiuvęs, todėl akmenimis dar kilometrą-du einame iki tilto, kur vaizdingoje vietoje papietaujame.

Vikos tarpeklis

Kelionę tęsiame į Monodendri kaimą, kuriame nakvosime, pakeliui praeidami Vitsa kaimą. Visi šie kaimai vienodi, tačiau neįtikėtinai gražūs.

Tik išėję iš tarpeklio, sutinkame grupę dviratininkų iš Izraelio, kurie leidžiasi ilgu akmenuotu serpantinu.

Dauguma grupės narių vyresnio amžiaus, esame apstulbę matydami, kad tarp jų yra du labai jau vyresnio amžiaus, pensininkai tai tikrai. Kelionės vadovas Artūras sako: "o jūs dar skundžiatės, kad sniegu paeiti reikėjo". 

Taigi vėl nemažai kylame, kojos darosi vis sunkesnės, tačiau viešbutį pasiekiame. Oho, kokį kambarį gavau! Sienos akmeninės, yra svetainė ir miegamasis, tikrai prabangiai atrodo.

Gegužės 20. Septinta diena.

Ši diena tokia, apie kurią nelabai yra ką pasakoti. Po trijų dienų žygio einame atgal į Mikro Papigo kaimą. Didžiąją dienos dalį einame mišku palei tarpeklį. Maršrutas gražus ir nesudėtingas. Kartais einame paprastais keliukais, kartais tenka lipti per uolas. Tik paskutinėje atkarpoje prasideda pakilimas į viršų. Viena vertus, kilti niekada nėra lengva, kita vertus, šioje kelionėje jau turėjau sunkesnių pakilimų.

Su Aiste bei Valerijumi esame stipriai atsiplėšę nuo grupės. Ties rodykle, rodančia kryptį į mūsų kaimą, jie sprendžia palaukti grupės ar ne, tuo tarpu aš noriu kuo greičiau pasiekti tikslą ir nusiauti šuntančius batus. Taip lieku viena ir pirma grįžusi į kaimą sugebu pasiklysti, vėl išeiti iš kaimo ir nueiti dar apie 500 metrų. Tik tada pasitikrinu, kad kelias veda vis labiau į miškus ir apsisuku atgal. "Atsiklydusi" ir radusi kelią į viešbutį, matau, kad Aistė ir Valerijus jau atėję ir mane pralenkę. Vis dėlto nelaukė grupės. Likusi grupės dalis pasirodo praktiškai iš karto po manęs.

Gegužės 21. Aštunta diena.

Poilsio diena. Daug važiuojame automobiliu, lankome Meteoros vienuolynus. Ne visuose einu į vidų. Tačiau labai įspūdinga visus apžiūrėti iš išorės. Visi panašūs ir visi skirtingi. Vienas malonumas kilti į viršų tarp uolų ir pamatyti atsiveriančius vaizdus. Nors vienuolynai išsidėstę daugiau mažiau vienoje vietoje, nuo kiekvieno atsiveria vis kitoks peizažas.

Dalis grupės, aplankę du vienuolynus, nusprendžia, kad daugiau nenori, todėl Artūras nuveža juos į viešbutį, aš su Aukse ir Evaldu pasilieku apžiūrėti kitų. 

Apėję keletą vienuolynų ir mes atvykstame į viešbutį, tačiau tokią gražią dieną, fiziškai nepavargus, kambary nesisėdi, išeinu į miestą pasivaikščioti. Neblogas tas Meteora miestelis.

Tradiciškai 19 val susirinkus vakarieniauti, restorane Vilma P. primena apie savo gimtadienį. Mums sudainavus "su gimimo diena" padavėjai atpažįsta melodiją ir paklausia ar mes švenčiame gimtadienį. Kiek vėliau pasigirsta angliška "Happy Birthday to You" versija ir padavėjai Vilmai atneša pyrago porciją su žvakute. Tuo tarpu Vilma, pradžioje užsminusi, kad visiems stato gėrimus, galiausiai visai grupei pastato ir maistą, ir gėrimus. Pasidarome bendrą nuotrauką su padavėjais.

Gimtadienio linksmybės tuo nesibaigia. Kaip ir suplanuota pagal programą, važiuojame ant uolos saulės palydėti. Ten pasipuošiame gimtadienio kepurėlėmis, pripučiame balionus, sukame ratu "kai ką stipresnio" ir daliname Vilmai linkėjimus. 

Saulei nusileidus, patraukiame atgal į viešbutį, tačiau per graikų radiją pasigirdus šokių muzikai, stojame serpantine esančioje aikštelėje, šokame iš automobilio ir visu garsu pasileidę muziką, gerai "pasitaškome". 

Grįžus į viešbutį (apie 22 val) kažkas iš grupės numeta mintį: einame į miestą! Vilma šalia viešbučio pririša balioną, kad nepamirštų, kur grįžti, o ėjimas į miestą pasibaigia tuo, kad pasukame į barą iškart už viešbučio tvoros. 

Tai buvo pats linksmiausias, daugiausia juoko "pareikalavęs" kelionės vakaras.

Gegužės 22. Devinta diena.

Vakarykštės linksmybės šiandienos rytui per daug neatsiliepia. Išvykę iš Meteoros, vykstame link Olimpo kalno, pakeliui Litochoro mieste palikdami pietinius: Vilmą S. ir Aivarą. Tik atvykus į žygio starto vietą, paaiškėja, kad Auksė negali ant skaudančios kojos apsiauti bato, todėl po šiokių tokių dvejonių nusprendžia neiti, kartu su ja lieka ir vyras. Liks nakvoti automobilyje. 

Mes į žygį patraukiame penkiese. Skaičiuojame, kokį procentą sudaro atkritusieji. Tikrai daugiau nei 20.

Trasa nėra labai sudėtinga, oras geras, didžioji dalis maršruto driekiasi per mišką. Planas užlipti per 4 valandas, užlipame per 3. Nors kai kurie eina labai lėtai ir atsargiai. Pakeliui prasilenkiame su arkliukų banda, kuri užgabeno krovinius į kalnų namelį.

Pradėdami eiti planuojame, kad gal užlipame iki viršūnės ir rytoj nusileidžiame anksčiau, tačiau oras tampa lietingas ir šio plano atsisakome.

Namelyje nelabai yra ką veikti, nebent visą laiką valgyti. :D Šįvakar jau ilsėsimės, rytoj laukia įdomi diena. Nakvojame kalnų "albergėje" su kitais turistais. 
 

Gegužės 23. Dešimta diena.

Paskutinė diena. Šiandien keliamės labai anksti - dar prieš šešias. Papusryčiavę išeiname šturmuoti Olimpo kalno Skala viršūnės, esančios 2905 m aukštyje. Man labai sunku, tačiau pamažu užlipu. Apsisukti minčių nėra, nes kaip kitaip tėvams parodysiu, kad užlipau? 

Vietinis, lydėjęs iki pat viršūnės

 

Į viršūnę užlipame per kiek daugiau nei dvi valandas, į namelį nusileidžiame kiek greičiau nei per dvi. Pavalgę ir susirinkę daiktus, pradedame leistis link automobilio. Žodžiu, ką pakilome per vakar ir šiandien, nusileidžiame per vieną dieną. 

Maždaug pusiaukelėje sutinkame Auksę ir Evaldą, išėjusius mūsų pasitikti. Daug spėjo užlipti. Išsiskyrėme vienai nakčiai, o kiek įspūdžių tiek iš lipusių, tiek iš pasilikusių apačioje. 

Galiausiai nusileidę iki automobilio, išvažiuojame į nakvynės vietą, pakeliui pasiimdami pietinius ir sustodami nusipirkti maisto. 

Kadangi šiandien viskas po dvi valandas, tai ir iki viešbučio nuo Litochoro miesto tiek važiuojame. 

O jau oras, o viešbutis - ant jūros kranto tarp palmių! Tikra vasara. Tokioje įspūdingoje kelionėje - vyšnia ant torto. 

Iš viešbučio balkono

AČIŪ Artūrui ir grupei už fantastinę kelionę!!!