Vengrija - Kroatija - Serbija (2017)

 

Vengrija – Kroatija – Serbija

 

Liepos 7 d. penktadienis. Šaras buvo pranešęs, kad mane iš namų paims 16:30. „Nebus jis pusę penkių čia per kamščius, pernai visą valandą vėlavo“, galvoju. Ramiai deduosi daiktus, kai 16:26 skambina ir sako: „Jau gali eiti į lauką“. Aaaa!!! Taip pradėjus skubėti keletas svarbių daiktų liko namie. O svarbiausia – palikau kuprinę su pinigine. Gerai, kad laiku pastebėjau. Pasivažinėję po miestą ir susirinkę visą ekipažą apie 19 val pajudam Lenkijos link.

Liepos 8 d. Šeštadienis. Apie 13 val vietos laiku atvykstame į Budapešto kempingą. Man skauda naktį išbertas rankas. Įsikūrę kempinge ir užkandę gerai pakaitusio maisto, išeiname į miestą. Ten susitinkame su Violita, atskridusia lėktuvu. Visi žavisi, koks gražus miestas, o man jis toks normalus – na, gražus, bet miestas kaip miestas. Vakare grįžus į kempingą mus aplanko vengras Attila, todėl dalį vakaro mūsų stovykloje vyksta vengrų kalbos kursai.

Budapeštas

Liepos 9 d. Sekmadienis. Pusryčiams labai skani kuskuso košė, kurios nealkanai komandai gerokai per daug. Kur dingsta nesuvalgytas maistas, istorija nutyli. Papusryčiavę išsiruošiame į pirmosios dienos žygį. Kadangi mano rankos išbertos, jas pernelyg atsargiai ir negausiai patepu kremu nuo saulės. Pirmiausia numiname 6 km nuo kempingo iki Didvyrių aikštės, kurioje paskelbiamas oficialus startas. Atsisveikiname su Gyčiu, kuris pirmąją dieną vairuoja mašiną. Šaras, prieš išvesdamas iš miesto, dar apsuka garbės ratą aplink Budapeštą. Galų gale pasiekus užmiestį, minti gana nuobodu, nes Budapešto priemiesčiai yra super negražūs ir neįdomūs. Daug laiko praleidžiame po atvira saule, kuo nesidžiaugia beveik nepateptos rankos. Kuo toliau, tuo labiau jos ima degti. Numynus ~55 km pasiekiame pirmąjį looser point‘ą, kuriame iš septynių mynusių, trys nusprendžia sėsti į mašiną, keturi – tęsti žygį. Mes keturiese važiuojame palei Dunojų, daugiausia žvyrkeliu po truputį kylam į viršų. Iš dešinės Dunojus, iš kairės – privatūs sodai. Išvažiavę iš sodų, plentu judame link artimiausio miestelio. Jaučiu, kad kažkas ne taip, nes lenkiančių automobilių gausmą girdžiu lyg per miglą. Artimiausiame miestelyje (pavadinimus, deja, per sunku atsiminti) žygį baigiame visi 4. Pirmąją dieną numinti 82 km! Šaras sako, kad aš išbalus, vos prašneku ir kad man reikėjo „nusirašyti“ pirmajam looser point‘e. Kad buvau kiek išsekus – taip, bet ten „nusirašyti“ visai nenorėjau. Taigi numynę 82 km, automobiliu pasiekiame už 30 km esantį jaukų kempingą ant Dunojaus kranto.

Liepos 10 d. Pirmadienis. Skauda degančias rankas. Šį kartą mašiną vairuoja Šaras, dviračiams diriguoja Gytis. Nuo pat pradžių jaučiu, kad šiandien nesimina. Sustojus pailsėti, Gytis atskaito paskaitą, kaip reikia su bėgiais dirbti. Pradedu junginėti bėgius, nes patarė tai gerai, bet ir toliau nesimina, daryk tu ką nori. Ne mano diena ir viskas. Išvada: neatsigavau po vakar. Nuvažiavus 30 km, stojam miestelyje ir sukritę pavėsyje laukiame Šaro – šiandien daugiau nebeminsiu. Temperatūra – gerokai per 30 laipsnių. Aš, Šaras ir Dovydas išvažiuojam pirkti ledų, likusi komanda tęsia žygį. Kaip netrukus paaiškėja – neilgam. Numynę dar 10 km iki kito miestelio nusprendžia, kad šiandien važiuoti per karšta, todėl visi, išskyrus Gytį, sėda į mašiną ir visi draugiškai pajudame link kempingo, esančio Bajos mieste. Tuo tarpu Gytis pareiškia, kad važiuos vienas. Sulaukęs komandos draugų palaikymo, išvažiuoja. Nuvažiuota apie 40 km, iki kempingo – dar beveik 60. Mes kempinge ilsimės, kai kurie vis išlekia į miestą tai ledų, tai šiaip pasidairyti. Man truputį liūdna, kad dėl skaudančių rankų negaliu niekur nei eiti, nei važiuoti, turiu būti pavėsy. Vakarop sulaukiame šimtukininko!!! „Где пиво?“, iškart klausia. Turim pivo, tik jis mažumėlę sušilęs. Grįžęs Gytis pareiškia, kad nei vienas iš mūsų nebūtų įveikęs tokio atstumo – karštis apie 40 laipsnių, įkalnė ir dar priešinis vėjas. Šaunuolis stipruolis!

Liepos 11 d. Antradienis. Šiandien Gytis už vairo, Šaras – ant dviračio. Vakar diena praeity, o man dviejų iš eilės blogų dienų nebūna. Minasi gerai, bet yra vienas BET. Pučia stiprus priešinis vėjas, o man, lengvam žmogui, be galo sunku važiuoti prieš vėją. Pradeda imti nervas. Po trumpo poilsiuko, komanda ir vėl pabėga, nes aš nepavažiuoju prieš vėją. Tik staiga pajuntu, kad vėjas kelioms sekundėms dingo. Ir tada apima stiprus sportinis pyktis: 6-7 pavara, kaip Gytis pamokė, ir sparčiai imu vytis komandos draugus. Ambicijos ima viršų, kada aš, būdama beveik jauniausia, turinti būti pačiame jėgų žydėjime, nuo gerokai vyresnių kolegų atsilieku keliais šimtais metrų. Pasiveju ir aplenkiu Violitą,  paskui Rasą su Dovydu, galiausiai ir atitrūkusius Šarą su Jūrate pasiveju. Kolegos stebisi, kas čia man pasidarė, o aš tiesiog pati sau įrodau, kad galiu nebūti flegma. Netrukus keltu persikeliam per Dunojų į miestelį, kuriame mikriukui „priduodam“ jauniausią ir vyriausią komandos draugus. Penkiese patraukiame link Vengrijos – Kroatijos sienos. Minasi puikiai, niekam neužleidžiu lyderio pozicijų. Tik kiek vėliau imam keistis pirmaujančių pozicijomis. Bet mes ir nelenktyniaujam. Ir vėl užklumpa priešinis vėjas, ir dar įkalnė. Bet aš jam nepasiduodu. Minu ir pati sau įrodinėju, kad ne vėjas čia vierchas. Beveik pasiekę pasienį, aš ir Rasa papildom „nusirašiusųjų“ gretas ir sieną kertam automobiliu. Tik Jūratė, Šaras ir Kristijonas nusprendžia kempingą, esantį už dar 50 km, pasiekti dviračiais. Noriu ir aš tą šimtą minti, bet pagalvoju, kad jei šiandien dar minsiu, rytoj bus tas pats, kas vakar. Be to, rankas reikia saugoti. Mes, atvykę automobiliu, įsikuriame kempinge ir laukiame dar trijų šimtukininkų. Padarę išvadas, atmynusią trijulę apdovanojame šaltu alumi. Vakare, atvėsus orui, nusivelku megztinį ir matau, kad ant nudegusių rankų atsirado pūslės. Gytis griežtai liepia net negalvoti apie mynimą rytoj. Naktį kyla didžiulė audra. Guliu palapinėj, žiūriu į lubas ir galvoju, kad tik nenuneštų mums stogo. Galiausiai supratusi, kad jei jau nenunešė, tai ir nenuneš, nusprendžiu nebekreipti dėmesio į audrą. Tą naktį nuotykių turėjom visi, o ypač tie, kurie miegoti pradėjo lauke, o baigė – kas kur.

Liepos 12 d. Trečiadienis. Nuo pat ryto nėra nei nuotaikos, nei apetito. Plyštančia širdimi, su ašaromis akyse palydžiu dviratukininkus į žygį. Šaras neleidžia padėti tvarkytis. „Bet aš neturiu, ką veikti“... „Būk pavėsy!!!“. Išleidę dviračius ir susitvarkę išvažiuojam į „žygį“ po vaistines. Sustojam artimiausiame nuo kempingo miestelyje. Šaras vaistinėje prašo Pantenolio. Vaistininkė sako eiti į tame pačiame pastate esančią polikliniką, kad daktaras receptą išrašytų kažkokiam kitam vaistui. Nueinam, bet nieko ten nesuprantam, kur tą daktarą rasti, grįžtam į vaistinę. Ta pati moteris skambina gydytojui į polikliniką, o tas liepia važiuoti į ligoninę. Ne, į ligoninę Šaras neveža. Važiuojam į prekybcentrį, nes jame rasime vaistinę. Šaras išeina vienas. Vaistinė nedirba. Važiuojam į kitą. Vėl eina vienas. Kam? Ogi tam, kad ne siųstų į ligoninę, o tiesiog duotų Pantenolio. Galvojam, kad lietuviškasis Panthenol ir kroatiškasis Pantheox yra tas pats dalykas. Viename miestelių susitinkame minančius ir užsukame į karčemą pavalgyti. O jau porcijų sotumas! Su moterimis išsiaškiname, kad visgi Šaras nupirko ne tai, ko reikėjo. Violita po pietų nusprendžia nebeminti, todėl keliaujame į dar vieną vaistinę. Ir pagaliau gauname tai, ko reikia. Ne tik Pantenolį, bet ir dar vieną super gerą tepalą, kurio dėka pūslės pradėjo nykti jau kitą dieną. Pasiekę dar vieną Kroatijos miestelį, pasipildome dar dviem „nusirašančiais“ – Rasa ir Kristijonu. Vykstame į kempingą, esantį prie pat sienos su Serbija. Jūratė ir Gytis nusprendžia minti iki pat kempingo. „Įdomu, kas čia Jūratei pasidarė“, stebisi Violita. „Sąskaitas suvedinėja“, atsakau. „Su kuo?“. „Su praėjusiais metais, nes nebaigė“. Atvykę į kempingą, eilinį kartą pamatome, kad jo nėra. Netrukus sulaukiame ir Gyčio su Jūrate. „Susipakuojame“ ir juos ir jau visi automobiliu vykstame į Serbiją, tikėdamiesi kažkur netoli sienos rasti kempingą. Paieškos bergždžios. Važiuojame 50 km, kuriuos turėtume minti kitą dieną, kol randame, kur įsikurti stovyklavietę. Taip „išsikerpa“ viena diena. Užtat ryte pamatome, kokioje fantastiškoje vietoje nakvojome. Taip, radome kempingą, tačiau jis yra apleistas, kitaip tariant, tai tik laukas su keliom pavėsinėm ir nenaudojamais dušais bei tualetais.

Liepos 13 d. Ketvirtadienis. Ryte mūsų stovyklavietėj pasirodo netoliese gyvenantys kempingo šeimininkai, kurie papasakoja visą istoriją, kaip tas kempingas atsirado ir kodėl nebeveikia. Mes sprendžiame ar iškart iš kempingo važiuojame dviračiais, ar automobiliu vykstame į artimiausią miestelį ir ten pradedame žygį. Nugalėjo antrasis variantas, nes pirmuoju būtų reikėję 5 km kilti į viršų. Išvažiuodami pakeliui užsukame į kempingo šeimininkų kiemą pasipildyti vandens atsargų, o jie mus pavaišina rakija, pasidarome bendrą nuotrauką. Miestelyje iškėlęs iš priekabos visus dviračius, Šaras kažin kodėl nusprendžia, kad maniškio iškelti nereikia. Man nėra jokių kitų minčių, kaip tik minti. Dar vienos depresinės dienos nekentėsiu, o ir rankos taisosi. Jaučiuosi puikiai, degu noru minti dviratį, todėl dažniau esu priekyje nei gale. Serbijoje kylame panašiais sodais, kokiais jau važiavome Vengrijoje, tik šie truputį įspūdingesni. Šaras, važiuojantis automobiliu, randa kempingą šalia Belgrado (stebuklas, pavyko rasti suplanuotą kempingą). Mums su dviračiais paskutinė atkarpa iki kempingo nejauki – miname plentu, kuriame važiuoja didžiulis automobilių srautas. Bet viskas gerai – visi sėkmingai pasiekiame nakvynės vietą. Tikslas pasiektas anksčiau nei planuota. Įsikūrę, atsikabiname priekabą, šokam į mikriuką ir lekiam į patį Belgradą. Pasivaikštom po pilį, po patį miestą. Nuotaika visai kita nei buvo vakar.

Liepos 14 d. Penktadienis. Ryte susipakuojam, o aš mintyse džiaugiuosi, kad dar teks nakvoti palapinėj. Išvykstam iš Serbijos. Per Vengriją, Slovakiją pasiekiam kempingą pietų Čekijoj. Jau visa savaitė, kaip kiekvieną vakarą statau, kiekvieną rytą ardau palapinę. Bet tai juk vienas malonumas!

Liepos 15 d. Šeštadienis. Paskutinis rytas. Pusryčiams grikiai, kurių bene pusė grupės nemėgsta ar tiesiog nevalgo. Vadų išsireikalaujam, kad užvežtų į Decathlon‘ą. Nuvažiuojame netgi per anksti, tenka laukti, kol atsidarys. Apsiprekinę, visi laimingi bei patenkinti, judame namų link. Lenkijoje papuolame į didelius kamščius, todėl Lietuvos sieną kertame tik apie vidurnaktį. Namo grįžau viena paskutinių – apie 2:30 val. Ir buvo nepaprastai keista, tokia tyla tvyrojo, kad net spengė ausyse. Niekas neknarkė, niekas nešnekėjo aplinkui, vėjas nepūtė, cikados nesvirpė, šunys nelojo ir jokių kitų garsų nebuvo.