Islandija

Spėjau. Toks pirmasis žodis šauna į galvą, kalbant apie šiais metais įgyvendintą svajonę aplankyti Islandiją. Lemtingo vadovės pasiūlymo vasarį pasiimti atostogas, nes paskui nebus kada, dėka įgyvendinau seną kaip mėnulis svajonę. Be to, ne tik įgyvendinau svajonę, bet ir tris dienas mačiau kuo tikriausią žiemą.

Nors oficialiai kelionė buvo skelbiama kaip fotografinė, ne visi važiavo fotografuoti. Na ir aš pati daugiau dėl Islandijos, o ne dėl fotografavimo važiavau. Patinka man toks kelionės formatas, kai vadovas yra grupės dalis ir tariasi su visais, kai grupė nėra didelė ir kai visi žino, kur važiuoja bei nesiskundžia.

Pirmoji diena. Vasario 21-osios popietę susirenkame oro uoste ir netrukus sužinome, kad mūsų skrydis atidėtas 20 minučių. Zanūdų grupėje nėra, todėl niekas dėl to nezyzia. Belaukdami skrydžio užsisakome kas alaus, kas kavos, ir dalinamės savo buvusių kelionių įspūdžiais.
Galiausiai pakilę į orą, Reikjaviko oro uostą pasiekiame apie 22 valandą vietos laiku. Nieko nelaukę, išskubame pasiimti išnuomotų automobilių. Grupėje 16 žmonių, todėl gauname 9 ir 7 vietų automobilius. O nuomos sistema ten labai patogi: šalia oro uosto įsikūrę daugybė nuomos punktų, prie kurių stoja nemokamas shuttle bus.
Apie 23 valandą (arba 1 valandą Lietuvos laiku) dar nuvažiuojame apžiūrėti garsiosios Reikjaviko katedros.

O mūsų hostelis, pasirodo, visai šalia. Taip ir baigiasi pirmoji diena. Rytoj prasidės didysis nuotykis.

Antroji diena. Prieš išvykdami iš Reikjaviko, užsukame į parduotuvę užsipirkti maisto trims dienoms. Daugiausia apsirūpiname žuvimi (na negi Islandijoje pirksi makaronus?). O jau skanumas! Kadangi namie žuvies sau nesigaminu, padariau išvadą, kad ir gerai, nes Lietuvoje tokios skanios nėra.
Pirmasis sustojimas pagal programą yra geizeriai, tačiau vis sustojame pafotografuoti gražių vaizdų. Tuo ir žavi ši kelionė, kad niekur neskubam, norim stoti fotografuoti - stojam.

"Gražus vaizdas - stojam"

Vadas pasakojo, kad žodis geizeris kilo nuo Islandijos miestelio Geysir pavadinimo. Tad iškilo klausimas, ar kitose pasaulio šalyse esantys geizeriai irgi vadinami geizeriais? Tačiau visgi daryčiau prielaidą, kad miestelis pavadintas dėl trykštančių versmių. Angliškai geizeris yra geyser, islandiškai - geysa (beveik kaip geiša 😊).

Išsiveržęs geizeris

Pasigrožėję trykštančiomis versmėmis išvykstame grožėtis Gulfoss kriokliu. Tikimės, kad jis bus užšalęs, tačiau taip nėra. Nepaisant to, tai dar viena įspūdinga vieta.

Prieš išvykdami į nakvynės vietą, užsukame į terminius baseinus ir pirtį. Aš ir dar viena moteris neiname. Kol likusi grupės dalis mėgaujasi vandens malonumais, aš spėju pasimėgauti islandiškos sriubos teikiamu malonumu.

Šią dieną nakvynės vietą pasiekiame gana anksti, nes vakare laukia šios kelionės "vinis" - šiaurės pašvaistės gaudymas. Aš negaudau, nes tam reikalingus fotoaparato nustatymus išsiaiškinsiu tik grįžusi iš kelionės. Dabar jau žinau, kaip ir ką reikia nusistatyti, todėl vien dėl pašvaisčių gaudymo važiuočiau dar kartą! Užtat nuo vaizdų kolegų fotoaparatuose net akys raibo... Taip taip, pašvaistė geriausiai atrodo nuotraukose, nes plika akimi ją sunku ir įžiūrėti.

Trečia diena. Nors pagal programą pirmasis lankomas objektas Seljalandsfoss krioklys, kaip ir minėjau, lankome ne vien programines vietas. Taigi važiuodami link krioklio, pamatome uolą su daug mažų kriokliukų. 

Visa uola nusėta kriokliukais

Pačioje jos pabaigoje yra didelis krioklys, kurį norint pamatyti, reikia lįsti į uolos vidų. Kadangi ten visur vanduo, man mažiausiai norisi žiemą sušlapti kojas, todėl į vidų nelendu.

Krioklys uoloje

Pusvalanduką pasivaikščioję palei uolą, išvykstame prie Seljalandsfoss krioklio. Apsidžiaugiame radę vaivorykštę.

Tačiau įspūdingiausia buvo užlipti į viršų, iš kur atsiveria pasakiški vaizdai. Ir, neslėpsiu, nežmoniškas vėjas. Tokiais atvejais "nieko nesverti" yra didelis trūkumas.

Viršuje

Nusileidus nuo uolos, netgi džiaugiuosi šiluma.

Kitas sustojimas - ledynas. Jame ilgai neužtrunkame, mat gavome barti nuo amerikiečių grupės vadovo. Na, ten vaikščioti be apsaugų išties nėra labai saugu.

Supratę, kad daug neprivaikščiosim, grįžtame prie automobilių ir iš kioskelio ant ratų pasiimam avienos sriubos bei islandų pasididžiavimo fish&chips (menkė tešloje ir bulvytės fri). Nors avieną vengiu valgyti, tuo metu ta sriubytė buvo labai labai gerai. 

Paskutinis šios dienos objektas - Juodasis paplūdimys. Jį aplankome iš dviejų pusių: pirmiausia pasivaikščiojame juodomis uolomis, paskui privažiuojame ir prie vandens, kur paplūdimys taip pat juodas. 

Atlanto bangos buvo įspūdingos

Šis paplūdimys kitaip dar vadinamas Deimantų. Mat šalia esantį Jokulsalron ežerą dažnai užlieja vandenyno vanduo. Per atoslūgį ežero vanduo su visais ledkalniais nuteka į vandenyną. Ledkalniai tirpsta, nuo jų atskyla maži gabaliukai, kuriuos vandenynas išmeta į krantą, todėl paplūdimys atrodo tarsi pribarstytas deimantų.

Ketvirta diena. Šiandien jau bus skrydis namo, tačiau dar turime laiko šį tą aplankyti. Kaip ir planuota, važiuojame prie nukritusio lėktuvo. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki lėktuvo 4 kilometrai pėsčiomis arba kursuojančiu autobusu, kurio kaina 20 eurų į vieną pusę. 

4 km iki lėktuvo

Ir kuo gi tas lėktuvas toks ypatingas? Ogi niekuo. Nukrito 1973 metais, visi 7 įgulos nariai liko gyvi. Nors buvo paliktas kaip šiukšlė ir visos dalys išrinktos, islandams jis tapo šalies simboliu, o turistams - traukos centru. Na, fotografams galbūt iš tikrųjų tai įdomus objektas. 

Oras apniukęs, einant tuos keturis kilometrus nieko nesimato ir tik pasiekus tikslą pamatau, kad jis ant vandenyno kranto.

Kadangi nuo Reikjaviko esame nutolę apie 200 km, nusprendžiame važiuoti tiesiai, niekur nebestoti ir pasilikti laiko pasivaikščiojimui po sostinę. Prieš skrydį norime užvalgyti ko nors šilto, todėl pasiskirstę po kelis išsimėtome po centrą. Be abejo, būdami Islandijoje, norime šviežios žuvies, todėl aš su dar trimis moterimis (visi likę - kas kur) patraukiame į "Fish&Chips" restoraną paragauti to paties pavadinimo patiekalo. Kaip jau minėjau anksčiau, paliko puikų įspūdį. 

Nors pasivaikščioti po patį Reikjaviką laiko buvo labai mažai, pats miestas paliko blankoką įspūdį. Labai jau pilkas pasirodė. 

Taip greitai ir prabėgo trys dienos. Vėlyvas skrydis namo ir iš išsipildžiusios svajonės užgimusi nauja - sugrįžti. Vasarą ir į kitas vietas. O kadangi jau pažįstu savo fotoaparato funkcijas, būčiau nieko prieš ir žiemą sugrįžti, pašvaistės pagauti.

Iki pasimatymo, Islandija!